Kaip atsukti laiką atgal?
Svarbiausia - patikėti, kad tai įmanoma. Norite įrodysiu? Ar galite suskaičiuoti, kiek buvo įvykių, po kurių (ar per kuriuos) buvo daug panikos, labai graužėte save, tačiau kai viskas susitvarkė (vistiek kada nors susitvarko), prisimindami juos šypsotės, juokiatės, ar lengvai atsidūstate? O gal juos jau visai pamiršote?? Yra toks dalykas… Jei niekas nieko nežino, galima sakyti, kad to nebuvo. Pavyzdžiui sakykim, jūs apsimelavote. Buvo labai gėda, žmonės pradėjo į jus piktai ir paniekinamai žiūrėti. Ir jūs pasiaiškinate. Taip, tiesiogine to žodžio prasme. Atvirumo valandėlė. Pasakote kas jums buvo galvoje tuo metu, pasakote kaip jaučiatės dabar, kaip jums gėda ar panašiai… Pasakote viską, kas guli ant širdies. Aistros nurimsta, jums atleidžia ir vėl stengiatės užsitarnauti pagarbą, pasitikėjimą. Praeina kažkiek laiko. Na tarkim trys metai. Visi seniai pamiršę šį įvykį… O kaip tada buvo baisu! Jei visi tikrai pamiršę, jūs pasimokėte ir tai neturi jokios įtakos dabarčiai ar ateičiai - to beveik nebuvo. Galima sakyti tai buvo tik mintyse, nes bent jūsų galvoje tai turi likti? Na tarkime jei žiūrėtume iš kitos pusės, suprasdami “atsukti laiką atgal” pažodžiui. Jūs padarote klaidą, atsukate laiką atgal ir ją ištaisę gyvenate toliau. Kiti nieko nežino, bet jūs žinosite apie tai ir turėsite tai kaip pamoką.
Tačiau kaip mes galime taip sakyti, kad nieko nebuvo, jeigu buvo??? Nereikia “atsukti laiką atgal” suprasti taip pažodžiu. Aš nežinau, kas yra laikas… Kas tai yra? Man tai atrodo taip nesuvokiama, taip neaprėpiama… Jei mes galėtume valdyti laiką, mes galėtume viską. Laikas yra toks stiprus… Nėra stipresnio dalyko visatoje… Laikas skaičiuoja ir riboja kiekvieną gyvenimą, o koks yra jo pačio gyvenimas? Smegenys sukasi į kitą pusę, išprotėt galima, vistiek nesugalvosi. Ir kaip gi tam pasipriešinti? Juk tai beveik neįmanoma! Čia panašiai kaip plaukti skruzdėlei prieš srovę srauniausia upe, per stipriausią audrą. Tai kaip daryti? Laimei, mes protingi. Mes jaučiame ir mąstome. Mes suprantame vieni kitus, nes esame žmonės. Kvailas požiūris šiais laikais susidaręs, kad žmogus - visa griaunantis ir naikinantis padaras. Nebus toks, jei mes nebūsime tokiais. Mes mokame atleisti, mokame pasigailėti. Štai dėl ko mes galime įveikti net laiką. Štai čia yra mūsų raktas.
Žmonės pamatys jūsų norą, pajus nuoširdumą ir geranoriškai pasistengs tai pamiršti. Būkite atviri, kad žmonės aiškiai pamatytų, kaip jūs norite ištaisyti savo klaidą. Juk nesame mes žvėrys! Na nesame! Ir po bet kokio bejausmio oda rasime tikrą širdį. Jei ji bus ne šilta, tai nesušildyta. Bet kuriam iš mūsų juk gali atsitikti kažkas, dėl ko vėliau gailėsimės, todėl siūlau būti supratingesniems ir atlaidesniems. Žmogui galima atleisti tiek kartų, kiek jis norės, kad jam būtų atleista. Žinoma, kiekvienas atleidimas ‘kainuoja’ vis daugiau…
Jums reikia norėti to iš visos širdies. Jūs turite įveikti visus ne ir surinkti visus taip. Tuomet turi praeiti kažkiek laiko, viskas turi nusistovėti. Drumzlės turi nusėsti, kad jūs galėtumėte išpilti likusį švarų vandenį srauniąją upę…
Na, o kas apie tai, kas daugiau susiję su kitokiais dalykais? Kaip blogai parašytas kontrolinis, neišlaikytas egzaminas, esminė klaida darbe? Tai taip pat galima ištaisyti tokiu pačiu būdu, tačiau… Noriu priminti, kad taisyklės yra tam, kad mums palengvintų darbą. Gyvenimui taisyklės neparašytos, todėl čia klaidos pateisinamos lengviau. Užtenka nuoširdžiai gailėtis, pasirįžti nebekartoti klaidų ir paprašyti atleidimo. O ten, kur taisyklės parašytos ir jūs už jas pasirašote, jūs privalote jų laikytis. Už pirmą nusižengimą niekas nebaus, bet nuėję taip toli, mes turime būti pasimokę. Turiu galvoje, penktoko nieks nemuš, jei jis gaus prastesnį pažymį, o darželinukui niekas nieko blogo nepadarys, jei jis apsysios toletą… Tačiau dvyliktokui, neišlaikiusiam egzaminų, bus daugiau problemų… Juk jis žinojo, kas jo laukia, jo taisyklė turėjo būti pasiruošti egzaminams, o jei ‘nepasisekė’ dėl nusirašinėjimo… Na apie tai net kalbos nėra, tam yra ne tik taisyklė bet ir daug grasinimų, todėl jei neturi paprasčiausio suvokimo, niekas tau nepadės. Žmogui, netekusiam darbo, teks stipriai susirūpinti savo gyvenimu… Jei tai atsitiktinė, netyčinė klaida, už tai irgi nebaudžiama, tačiau jei praradai darbą dėl savo pareigų nevykdymo, taisyklių nesilaikymo, tai yra tavo kaltė. Taisyklių reikia laikytis. Ir galite pykti ant ko norite, galite pykti ant manęs, kad sugaišinau jus rašydama šį straipsnį, nes jūs tikėjotės išsitaisyti vidurkį, galite pykti ant tėvų, mokytojų, dėstytojų, galite pykti ant savo viršininko, kolegų, tačiau jūs žinote, kad kaltas esate jūs.
Visa tai labai abstraktu kaip ir laikas yra abstraktus. Mes manome, kad mes skaičiuojame laiką, įvedę laiko vienetus: sekundes, minutes, valandas, metus… Bet iš tiesų, tai laikas yra mūsų šeimininkas.
Trumpai viską apibendrinus, kaip atsukti laiką atgal:
- Pasirįžkite viskam. Bus sunku;
- Jūs turite patikėti, kad tai įmanoma;
- Jūs turite ištaisyti savo klaidą, kad tai neturėtų ryšio su ateitimi;
- Atverkite savo širdį, būkite atviri;
- Nekartokite savo klaidų, antrą kartą dažniausiai baudžiama;
Jei yra taisyklės, jų reikia laikytis. Jos skirtos padėti.
Nuoširdumas, atvirumas gali labai daug.
Išmokite atleisti ir pasigailėti, nes…
Mes visi esame žmonės…
Rodyk draugams
•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•.•
Nauji komentarai